Čia gimsta erdvė Tau
Santykis su maistu ir kaip atrasti, kas tinka Tau | Antra dalis
Baltymingi pusryčiai – dalykas, kuris pakeitė labai daug
Aš ilgai nevalgydavau pusryčių. Galvodavau, kad taip geriau – mažiau kalorijų, „prastumsim iki pietų“, gal net sulieknėsiu. Ryte – tik kava, fastinu, o pirmas valgymas geriausiu atveju apie pietus. Bet ilgainiui pradėjau pastebėt, kad man viskas išsiderina, vakare – alkio jausmas.
Kai pradėjau valgyti baltymingus pusryčius, viskas apsivertė. Ne per dieną, bet gana greitai pajutau, kad:
– nuotaika ramesnė,
– mažiau norisi saldumynų,
– ryte daugiau energijos,
– dienos eigoje mažiau galvoju apie maistą.
Tikrai nesu pusryčių karalienė, bet kai per pirmas 1–2 valandas nuo atsibudimo suvalgau baltymų – visa diena eina sklandžiau. Jokio „brain fog“, jokio blaškymosi, ir svarbiausia – nebesinori vakare atidaryti šaldytuvo ir valgyti stovint prie jo.
Svarbiausia – kad būtų pakankamai baltymų. Ne tik obuolys ar avižos, o tikras baltymas. Nes kai valgai angliavandenius be baltymo – labai greitai vėl esi alkanas, pradeda svyruoti cukrus ir nuotaika.
Ir aš rimtai – jeigu bent savaitę pabandysi rytą pradėti nuo baltymingų pusryčių, pajusi skirtumą. Mažiausiai – būsi sotesnė. Bet dažniausiai – aiškesnė galva, daugiau energijos, mažiau užkandžiavimo visą dieną.
Aš nieko nebeskubinu – man svarbu stabilumas, o baltymai ryte yra vienas svarbiausių dalykų, kuris man padėjo susitvarkyti santykį su maistu ir savijauta.
Nesąmonė tie cheat meal’ai
Man atrodo, visi tie cheat day ir cheat meal’ai – visiška nesąmonė. Labai toksiška idėja. Tarsi „sveikas“ maistas yra koks bausmė, o „nesveikas“ – kažkoks prizas, kurio turi „nusipelnyti“. Ir tada žmogus gyvena laukdamas savaitgalio, kada galės „pagaliau valgyti tai, ką nori“.
Dabar mano požiūris visai kitoks. Jei kažko noriu – tai ir suvalgau. Viskas. Be dramos. Noriu picos – suvalgau gabalėlį ir pamirštu. Noriu ledų – suvalgau porciją ir tiek. Nevalgau iki blogumo, nekaltinu savęs, nekankinu.
Bet svarbiausia – mėgaujuosi ir tuo „sveiku“ maistu. Man jis tikrai skanus. Ir kuo ilgiau taip gyvenu, tuo mažiau traukia prie tų sunkesnių, angliavandeniais pilnų ar saldžių patiekalų – nes žinau, kaip po jų jausiuosi. Ir sąžiningai – man patinka jaustis lengvai, energingai, o ne „apsivalgius“.
Aišku, tai nereiškia, kad dabar kasdien valgau viską, ko tik užsimanau. Turiu labai paprastą sistemą – jei suvalgau kažką su daugiau angliavandeniu, ne tokio sveiko, ar saldesnio, natūraliai kitas valgis būna lengvesnis. Ne dėl bausmės, o dėl balanso. Kad išlaikyčiau savo kalorijų ir energijos balansą.
Mano mityba dažniausiai eina 80:20 principu – dauguma maisto yra kokybiško, švaraus, maistingo, bet vietos yra ir malonumui, norams, normaliam gyvenimui. Ir kai tai tampa norma, viskas nusistovi: nėra persivalgymų, nėra emocinio valgymo, nėra kaltės.
Ir žinot, kas smagiausia? Kad kuo ilgiau valgai subalansuotai, tuo labiau pradedi vertinti tą gerą jausmą, kai valgai tikrą, skanų, švarų maistą. Ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad iš tikro jautiesi gerai.
Papildai prieš maistą – kai žinau, kad valgysiu sunkiau
Naudoju juos beveik kasdien, kai valgau sunkesnį maistą – dažniausiai pietus ar vakarienę. Jei jaučiu, kad bus daugiau angliavandenių, riebesnis maistas – visada geriu savo papildų mix’ą.
Ar tai daug? Taip, kartais ir 6 tabletės. Bet jeigu jaučiuosi lengviau, neapsunkus, mažiau pučia – man tikrai tinka.
Geriausia dalis – nebereikia jaustis blogai po maisto. Nes aš valgau, mėgaujuosi, bet kartu pasirūpinu savijauta.
Kalorijų deficitas – paprasta logika, be dramos
Jei nori numesti svorio – nieko čia stebuklingo. Turi būti kalorijų deficite. Valgyti šiek tiek mažiau, nei sunaudoji. Viskas.
Aš dabar neskaičiuoju kiekvienos kalorijos, bet jeigu vieną dieną suvalgau daugiau – tai ir judu daugiau.
Einu pasivaikščioti, į vibracinę platformą, pasportuoju namie, arba bent jau stengiuosi daugiau judėti per dieną. Ne dėl to, kad save baudžiu, o tiesiog – balansas.
Ir viskas labai paprasta – valgiau daugiau, tai ir judesio daugiau. Bet jokios kaltės, jokio savęs spaudimo. Tiesiog toks ramus santykis su kūnu. Nes kai pradedi žiūrėti į viską ne kaip į kontrolę, o kaip į sąmoningumą – viskas pasidaro paprasčiau.
Kalorijos tikrai svarbios – bet nereikia jų bijoti
Kalorijos yra svarbios. Ir manau, kad apie jas verta žinoti. Ne tam, kad skaičiuotum kiekvieną kąsnį visą gyvenimą, bet tam, kad suprastum, kas vyksta tavo lėkštėje ir kūne.
Mes žinom savo odos tipą, žinom, kokią rūgštį naudoti ant veido. Tai kodėl nepažinus savo bazinės kalorijų normos? Kiek tau reikia, kad svoris laikytųsi? Kiek – jei nori priaugti ar numesti? Tai labai paprasta logika, bet daug kas jos vengia, nes vis dar galvoja, kad kalorijų skaičiavimas = dieta ir kančia.
O iš tikrųjų – kai žinai savo ribas, tu turi laisvę su jomis žaisti. Vieną dieną suvalgai daugiau – gerai, kitą dieną pasirenki lengvesnį maistą. Pridedi daugiau judesio. Prioritetas visada tas pats – baltymas. Nes kai turi pakankamai baltymų, viskas kitas daug lengviau susidėlioja: sotumas, raumenys, energija, net saldumynų noras mažesnis.
Tik svarbu – nesivaikyti dietų. Nes jei visa tai darysi iš kontrolės, „viskas arba nieko“ mąstymo, nieko ilgai neišsilaikys.
Tai turi būti tavo gyvenimo dalis – ne projektas. Su vieta tortui, su vieta picai, su vieta baltyminiam omletui ir pasivaikščiojimui. Ir kuo mažiau spaudimo, tuo viskas eina sklandžiau.
Aš nebesivaikau „tobulos“ dienos ar tobulo valgymo
Anksčiau tikrai buvau šiek tiek įkritus į tą „viskas turi būti tobulai“ režimą. Skaičiavimai, taisyklės, kontrolė, planavimas iki gramo. Galvojau, kad jei viena diena bus neideali – viskas sugrius.
Bet dabar suprantu: maistas yra tik dalis gyvenimo, o ne visas gyvenimas.
Žinoma, aš vis dar valgau sąmoningai. Rūpi, ką dedu į lėkštę. Bet aš nesu apsėsta. Nes jei kiekvienas kasnis tampa stresas – tai jau nėra sveikata.
Nevalgau tobulai. Bet valgau taip, kad man tiktų. Be kaltės, be pergalvojimo. Jei noriu picos – suvalgau. Jei norisi lengvos vakarienės – pasidarau ją. Viskas susitvarko, kai nustoji vaikytis idealo ir pradedi klausytis savęs.
Ir kai šiek tiek paleidi… viskas atsistoja į vietą. Kaip su buvusiu: kai paleidi, netikėtai atsiranda kažkas geresnio. Tik šiuo atveju – geresnis santykis su maistu, su kūnu ir su savim.
Būti sąmoninga – taip. Bet būti apsėsta – ne. Tai skirtumas, kuris keičia viską.
Pabaigai – apie mus ir apie tai, dėl ko visa tai darau
Jei perskaitei iki čia – nuoširdžiai ačiū. Tikiuosi, kad bent viena mintis čia buvo tau artima. Kad kažkas suklikino. Nes viskas, ką rašau – ne tam, kad kažką mokyčiau. Ne tam, kad sakyčiau „tu darai blogai“. O tam, kad parodyčiau – gali būti paprasčiau.
Aš žinau, kad mes, moterys, norim atrodyti gražiai, jaustis gerai, būti mylimos. Ir dar norim viską suspėti, pasirūpinti kitais, neprarasti savęs. Ir per visą šitą spaudimą labai lengva pasimesti – kada valgyti, ką valgyti, kaip judėti, ką rinktis…
Todėl ir kuriu šitą turinį. Todėl ir yra Amíu. Nes mūsų tikslas – padaryti šitą gyvenimą lengvesnį. Padėti tau susikurti gyvenimo būdą, kuris veikia tau, o ne dar vieną „daryk taip“ taisyklių sąrašą.
Kad tu turėtum energijos gyventi, švytėti, jaustis savimi. Kad galėtum suvalgyti desertą su šypsena, ir po to eiti kepti kalakutienos be jokios kaltės. Kad žinotum – tu gali rūpintis savim be spaudimo, be perfekcionizmo, be dietų.
Čia ne apie „mažiau savęs“. Čia apie daugiau savęs.
Ir aš tikrai nuoširdžiai palaikau kiekvieną moterį, kuri eina tuo keliu. Aš irgi kasdien mokausi. Kartais paslystu. Kartais suvalgau daugiau nei turėčiau. Bet žinau, kad viskas tvarkoj. Svarbiausia – santykis su savim, o ne skaičius ant svarstyklių.
Tad jei kažkuri šita dalis tau tiko – labai laukiu tavęs pas save Instagram’e. Visada laukiami tavo laiškai, žinutės, istorijos. Nes čia ne monologas – čia mūsų pokalbis.
Ir dabar – eik, suvalgyk savo vištienos krūtinėlę. Arba salotas. Arba tą gabalėlį picos. Ir mėgaukis. Nes gyvenam ne tam, kad kankintumėmės. Gyvenam tam, kad gyventume. Su skoniu, su šviesa, su meile sau.
Su meile,
Agnė 💗
Agnė 💗